Šuniukai

 

2016 m. SPALIO 5 d. SULAUKĖME 4 patinėlių ir 3 kalyčių !!!

Daugiau informacijos ieškokite mūsų facebook profilyje

___

2016 M. LIEPOS MĖNESĮ SULAUKĖME:

Vadoje Ergon&Hadda gimė 4 patinukai ir 1 kalytė // Pedigree

Vadoje Xedgehog&Fire gimė 1 patinukas // Pedigree

 

________________________________________________

LET THE DREAM COME TRUE!!! 
We have 9 puppies: 3 males and 6 females
from top combination

2015 m. balandžio 20 d. gimė 3 patinėliai ir 6 kalytės

/parduodamų šuniukų nėra/ we don't have puppies for sale/

http://www.vokieciu-aviganis.lt/data/uploads/vados-informacija-groovy-elly.jpg

_____________________________________________________

 

2015 m. sausio 16 d. gimė 2 patinėliai ir 1 kalytė! (neparduodami)

_______________________________________________________________________________________

 

Nuolat sulaukiu klausimų - kas lemia vieno ar kito šuniuko kainą? Kodėl skirtingose vietose siūlomų tos pačios veislės šuniukų kaina gali skirtis kelis kartus?

1. Pirmasis faktorius - šuniuko kokybė, klasė. Visi suaugę šunys skirstomi į tris klases - pet klasė (laikymui namuose), breed klasė (šunys veisimui) ir show klasė (parodoms ir veisimui). Vienoje vadoje gali pasitaikyti visų trijų klasių šuniukai, o gali būti ir vien pet klasės gyvūnai. Breed klasės šuniukai gimsta retai, o show klasės - dar rečiau, kartais tik vienoje iš keleto vadų. Būna dar ir veislės brokas, bet ir tokie šuniukai kainuoja pinigus, nes jei jie auginami ir rūpinamasi taip pat, kaip ir show klasės šuniukais, bei kilę iš tų pačių tėvų. Veislės brokas - tai šunys, neatitikantys veislės standartų, turintys diskvalifikuojančių ydų - pvz. netaisyklingas sąkandis, standarto neatitinkanti spalva, kriptorchizmas. Tokie šuniukai parduodami pigiau su sąlyga, jog jie niekada nebus kergiami, parodose dalyvauti jie taip pat negali, jų kilmės dokumentuose paprastai yra įrašas apie tai. Pet klasės šuniukai gali ir neturėti diskvalifuojančių ydų, bet anatomiškai yra mažiau perspektyvūs ar turi nedidelių nukrypimų nuo standarto (proporcijos, galvos forma, pigmentacija, kojų ilgis ir pan.), todėl veisimui ir parodoms taip pat nėra perspektyvūs.

2. Šuniuko lytis. Daugumos veislių patelės kainuoja brangiau nei patinai jau vien todėl, kad jos gali atsivesti šuniukų, kuriuos pardavus šeimininkui sugrįš nors kažkokie pinigai, o į patinus reikia investuoti dar daugiau. Jų šeimininkai turi išleisti gausybę pinigų ir sugaišti marias laiko parodoms, reklamai ir visokiausių titulų rinkimui, kad taptų paklausūs veisimui, arba būti retų, atvežtinių linijų. Aišku, yra patinai, kergimui su kuriais eilės reikia laukti pusę metų, bet tokių yra vienetai.

3. Tėvų titulų kiekis. Yra bendra nuomonė, kad titulų kiekis ne visada garantuoja jog šuo yra tikrai aukštos klasės. Bet čempiono titulo buvimas bent jau leidžia būti tikru, jok mažiausiai keturi nepriklausomi teisėjai nusprendė, jog šis konkretus šuo atitinka veislės standartus ir yra tinkamas veislės atstovas veisimui. Finansine prasme tai reiškia minimum keturias parodas - kuo daugiau titulų, tuo daugiau laimėtų parodų, tuo konkretus šuo yra geresnis veislės atstovas. Atvežtinių iš lyderiaujančių užsienio veislynų šunų kaina taip pat paprastai aukštesnė, ypač jei kilmės medyje - eilė įžymių, tituluotų šunų. Be titulų, vos kelias parodas, tik "dėl formalumų" praėjusių tėvų šuniukai paprastai kiek pigesni, neretai dėl tos pačios priežasties - ir mažiau perspektyvūs.

4. Kergimo, nėštumo ir gimdymo sunkumas bei komplikacijos. Viena, jei šunys patys susikergė, o vėliau kalė pati laiku ėmė ir pasigimdė. Visai kas kita, jei kergiant teko kviesti kergimo instruktorių, vėliau buvo toksikozė ir kitos problemos, galiausiai cezario pjūvis, po kurio gimė krūva silpnų šuniukų, kuriuos teko maitinti dirbtinai, nes kalė pati pieno neturėjo. Kergimo instruktoriaus ir veterinaro paslaugos kainuoja nepigiai, vaistai ir dirbtinis pienas taip pat turi savo kainą.

5. Šuniukų kiekis vadoje. Išlaidos kelionei, važiuojant pas "jaunikį", kergimo instruktoriui, pačiam kergimui, nėštumo periodui ir gimdymui visada vienodos, nesvarbu kiek šuniukų gimtų. Taigi - kuo mažiau vadoje šuniukų, tuo didesnė jų savikaina, tuo brangesni jie bus. Susilaukę gausesnių vadų visuomet labiau baiminasi likti su būriu praaugusiu šuniukų, todėl yra linkę siūlyti šuniukus mažesne rinkos kaina, kad kuo greičiau sulaukti potencialių naujųjų šeimininkų.

6. Kainą įtakoja ir tai, kiek kalės šeimininkui kainavo kergimas. "Netyčiukai" arba "kaimyno šuns vaikai" atsieina daug pigiau negu kelionė pas garsų reproduktorių (kurio savininkai nori apvalios sumos vien už kergimą) į kitą pasaulio kraštą.

7. Kiek stambus ir žinomas veislynas, parduodantis šuniukus. Suprantama, jog jei veislynas stambus, jis turi daugiau galimybių pasirinkti žmogų kiekvienam šuniukui, negu žmogus, kuris vieną vienintelį kartą sukergė savo kalę, su kuria ir parodose dalyvavo vos porą kartų. Be to, veislynas tampa žinomu tik tada, kai jame gimę šuniukai pradeda laimėti parodas, jų šuniukų savininkai palieka teigiamas rekomendacijas kitiems žmonėms, o veislyno veikla yra matoma ne vien skelbimų skyreliuose… Tai reiškia nuoseklią ir tikslingą selekciją, teisingą auginimą, auklėjimą, konsultacijas ir t.t. Tai suteikia bent kažkokias kokybės prielaidas (garantijos, deja, niekas negali duoti). Kokybė gi, kaip ir visur, kainuoja.

8. Ar madinga šiuo metu konkreti veislė. Madingos veislės šuniukas parsiduos brangiau net tuo atveju, jei jo išvaizda ar psichika ne itin gera. Nors ir tai tik sąlyginis vertinimas - teko matyti taksą (kurie šiuo metu visiškai nemadingi ir tikrai nėra komercinė veislė) už 3500 EUR ir jorkšyrą už 300 litų…

9. Šuniukų amžius. Kuo anksčiau šuniukas suras sau šeimininką, tuo mažiau jis kainuos veisėjui. Ir kuo šuniukas jaunesnis, tuo sunkiau atspėti koks jis bus, kai jis užaugs. Logiška būtų galvoti, kad jauni šuniukai turėtų būti pigesni nei paaugę. Bet čia susiduriame su paradoksu - dažnai paaugę šuniukai atiduodami pusvelčiui ar net dovanojami (ypač didelių veislių) - kad tik kas nors pasiimtų. Atsitiktiniai veisėjai labai bijo, kad jei jie šuniukų neparduos iki tam tikro amžiaus, tai jie liks namuose visam laikui. Be to, paprastai perkantys pirmą gyvenime šunį ir perkantys jį tik namams, pageidauja pasiimti šuniuką kuo anksčiau, "kad būtų tikrai mano, savo rankomis užaugintas". Labiau patyrę šunų augintojai, ypač įsigyjantys šunis parodoms ir veisimui, paprastai renkasi iš jau praaugusių šuniukų, kai pasikeitę dantys ir aiškiau matosi šuniuko anatominės ypatybės. Pagal šį punktą šuniuko kaina priklauso nuo pardavėjo profesionalumo - jei tai pirmoji realizuojama vada, vyresni šuniukai kainuos pigiau, jei veisėjas - profesionalas, vyresni šuniukai kaip tik bus brangesni.

10. Nuo veisėjo sąžiningumo. Kokybiškas ėdalas, vitaminai, žaislai, veterinaro priežiūra tikrai nemažai kainuoja. Prastas ėdalas irgi kainuoja, bet gerokai mažiau. Kokybiškai auginami šuniukai, be abejo, bus brangesni, nei "po taburete" ar fermoje ant šieno auginami mažyliai. Atsakingas veisėjas veisiamiems šunims paprastai atliks ir privalomus ar papildomus sveikatos tyrimus dėl genetiškai perduodamų ligų, kad rizika susilaukti jas paveldėjusių šuniukų būtų minimali. Prastomis ar netinkamomis sąlygomis auginti šuniukai vėliau gali būti silpnesnio imuniteto, labiau ligoti ar net turėti socializacijos, psichikos problemų.

11. Nuo pirkėjo asmeninių sąvybių. Bet kuris normalus veisėjas rūpinasi, kad jo parduodami šuniukai pakliūtų į geras rankas ir mylinčias rankas, ir būtų auginami tinkamai. Todėl idealaus šeimininko savybes turinčiam žmogui su ribotomis finansinėmis galimybėmis gali būti pasiūlytos ypatingos šuniuko įsigijimo sąlygos, o tam, kuris neatrodo tinkamas būsimasis šeimininkas - atvirkščiai - kaina pakelta tiek, kad isigyti mažylį nebekiltų noras.

Sutinku, jog kai kurie šuniukai tikrai neverti tų pinigų, kurių už juos prašo, bet kaip sakoma: "turguje du kvailiai - vienas parduoda, kitas perka". Jei dėl kokių nors priežasčių netinka kaina - ieškokite pigiau arba taupykite. O dar reikėtų prisiminti, jog tie pinigai, kuriuos sumokėsite už šuniuką, tėra pati išlaidų pradžia. Jei jūs neturite pinigų šuniukui, tai ar jų bus kokybiškam ėdalui, priežiūros priemonėms, žaislams, inventoriui, dresūros pamokoms, veterinarui… Pabandykite kurį laiką kas mėnesį atidedant po 150-300 lt susitaupyti šuniuko įsigijimui (tiek reikės jo pilnaverčiam auginimui). Jei to nepavyksta padaryti, gal apskritai to šuns ne taip ir reikia?

Išversta pagal Milenos Kremerman straipsnį, 2011

 


 

Vokiečių aviganis... be dokumentų??? (kodėl tai blogai ir kiti paaiškinimai)

Parengta ir adaptuota pagal Mildos straipsnį

Vokiečių aviganis be dokumentų... Taip nebūna. Vokiečių aviganis turi jo kilmę įrodančius dokumentus. Šuo be kilmės dokumentų yra paprasčiausiai šuo. Nei geresnis, nei blogesnis, tiesiog negalimas priskirti kokiai nors veislei, kitaip tariant, beveislis.

Kilmės dokumentai - tai informacija, jie – ne garantijų lapas ir ne Pirkimo-pardavimo sutartis su abiejų šalių įsipareigojimais. O informacija – juk tai labai daug. Šuns kainą lemia tikrai ne kilmės dokumentų popieriukas, kurio paties kaina sieka apie 50 Lt, šuns kainą lemia ta pati informacija, tai yra, visa tai, kas stovi už jos.

Tai yra, kokie yra šuns protėviai, kokie jų sveikatos tyrimų rezultatai, kokie pasiekimai dresūroje, kiek jie atitinka veislės standartą tiek išvaizda, tiek charakteriu, kokie yra kiti protėvių palikuoniai, ar jiems pavyko perduoti savo gerąsias savybes savo vaikams, tai yra, ar tas savybes lemiantys bruožai yra dominuojantys ar recesyviniai; kokios veisimo kombinacijos stovi už vokiečių aviganio, ką tuo tikėtąsi pasiekti, kas pasiekta. Ir dar daugiau.

Pats lapas be pagal visuotinį susitarimą jam priskirtos reikšmės, kuri nustatoma tam tikrais reikalavimais, normomis, būtų bevertis. Tiesiog eilinė lentelė ant popieriaus. Kad Lietuvoje Vokiečių aviganis galėtų būti veisiamas, pagal Lietuvos Kinologų Draugijos (LKD) normas, beje, jas visas galite rasti www.kinologija.lt

• jam turi būti atliktas klubo sąnarių displazijos tyrimas, leistinis veisimui laipsniai:

A (a normal) – klubo sanarių displazijos nėra

B (fast normal) – beveik normalūs sąnariai

C (noch zugelassen) – lengva klubo sąnarių displazija

Šunis, turinčius laipsnius D (vidutinė klubo sąnarių displazija) arba E (sunki klubo sąnarių displazija), veisime naudoti draudžiama.

• jam turi būti atlikti alkūnės sąnarių displazijos tyrimai:

Galimi rezultatai yra tokie:
0 (a normal) – Alkūnės displazijos nėra

1 (fast normal) – Lengva osteoartrozė

2 (noch zugelassen) – Vidutinio laipsnio osteoartrozė

3 – Sunki osteoartrozė

Kas yra displazija ir osteoartrozė ir kuom tai blogai šuniui čia nerašysiu, užimtų labai daug vietos, nes informacijos, ir pakankamai išsamios, lietuvių kalba yra jau daug ir internete.

• tiek kalė, tiek patinas turi būti įvertinti dviejų skirtingų teisėjų dviejose skirtingose parodose, minimalūs įvertinimai, leidžiantys šunis naudoti veisimui, yra:

kalei – „labai gerai“

patinui – „puikiai“

Parodos, tai ne tik šou, tai vieta, kurioje įvertinamas šuns atitikimas standartui, ar nėra didelių nukrypimų nuo jo tiek išore, tiek charakteriu. Vokiečių aviganio standartą lietuvių kalba galite rasti http://gsd-lithuania.com/LT/lt.htm, o anglų kalba www.fci.be

• minimali amžiaus riba, nuo kurios galima vokiečių aviganius naudoti veisime, yra:

kalė – 18 mėn.

patinas – 12 mėn.

Maksimali amžiaus riba iki kurios galima veisti, yra:

kalė – 8 metai

patinas – neribotai

Čia yra patys minimaliausi reikalavimai, kuriuos būtina įvykdyti, jei norima, kad vokiečių aviganį būtų galima naudoti veisime.

Lietuvos Vokiečių aviganių Savininkų Klubas (LVASK), priklausantis LKD ir didžiausiam vienos veislės klubui (įsteigto, beje, dar paties veislės kūrėjo Max von Stephanitz kartu su kitais bendražygiais) - SV (Verein für Deutsche Schäferhunde (SV) e.V.), veisimui taiko dar griežtesnius reikalavimus.

Be nurodytų anksčiau, LVASK dar prideda:

• vokiečių aviganiui reikia praeiti veislinę apžiūrą, kitaip vadinamą kiorungu (koerung). Jos laikymui reikalingi displazijos tyrimų rezultatai, parodų įvertinimai, išsilaikytos dresūros normatyvo pažymėjimas – minimaliai IPO dresuotės B dalis (bendrasis paklusnumas). Per veislės apžiūrą šuo yra apžiūrimas, išmatuojamas ir aprašomas (kaip parodoje) ir turi atlikti „nusikaltėlio sulaikymą“, tai yra, kandant sulaikyti, sustabdyti figūrantą.

IPO dresuotės B dalies normatyvus galima rasti: oficialius anglų kalba – http://fci.be/reglements.aspx sutrumpintą vertimą lietuvių kalba – http://www.klubas-grobis.lt/straipsniai/IPO1_taisykles.pdf.  

Prieš vadai gaunant dokumentus, klubo atstovai ją apžiūri, turintiems diskvalifikacinių ydų šunims ant kilmės dokumentų yra dedamas štampas „Veislės brokas“, ir tokie šunys negali būti veisiami. Šuniukų identifikacijai ir „surišimui“ su jų kilmės dokumentais yra dedami integriniai grandynai, vadinamieji mikročipai, arba daromos tatuiruotės. Veisėjas taip pat privalo vadą dehelmintizuoti. Šuniukus LKD leidžia parduoti ne anksčiau 6 savaičių amžiaus.

Tai čia šiek tiek iš taisyklių srities.

Tačiau kodėl daugelis bedokumenčių šunų savininkų taip gviešiasi veislės vardo ir klijuoja jį savo šuneliams? Kodėl neužtenka tiesiog pasakyti „Čia mano ŠUO“? Ogi todėl, kad tas vardas vertingas. Jis turi istoriją, jis turi prasmę, jis turi įdirbį. Jis turi savo reikalavimus, savo normas ir taisykles, jis turi savo genofondą. Vokiečių aviganio standartas buvo kurtas ir tobulintas ne be reikalo, jam priklauso vizija. Kodėl auginantys bedokumentinius šunelius ir spjaudantys ant veislės savo pasakymais, kad „dokumentai nieko nereiškia“, „mums ne dokumento reikėjo, o draugo“, vis tik bando lyginti savo šuns fenotipinį panašumą su standarte aprašomu šunimi? Mielieji, kilmės dokumentai ir yra veislė. Labai paprastai ir kai kam gal skaudžiai. Jeigu taip nesinori Vokiečių aviganio, jei jau taip bandoma žeminti veislę ir nepripažinti veislės ir veisimo sąvokų apskritai, tai kodėl bandoma ją kopijuoti, ir nematoma, kad gaunasi tik parodija? Ir dar rėkiama klykiama visa gerkle, kad tai – „tikri“ vokiečių aviganiai.

Ne. Kiekvienas šuo yra šuo. Ir duok Dieve, kad kiekvienas šuo būtų draugas. Bet ne kiekvienas šuo gali vadintis Vokiečių aviganiu.

<...>
Fenotipiniai (išoriniai) požymiai dar ne viskas. Veislė - tai ne tik išorinis individų panašumas, veislė - tai ir tam tikri genų rinkiniai, suformuoti per ilgametį selekcinį darbą. O dokumentai - tai informacija, padedanti atsekti visą tą selekcinį darbą. Jums leidus, norėčiau dar pridėti pasisakymus apie kilmės dokumentus, selekciją, ir veislę apskritai:

"Nepailstu kalbėti šia skaudžia tema, nors kartais, prisipažinsiu, ir aš prarandu savitvardą. Visų pirma, kiekvienas sutiks, jog jokių dokumentų niekas niekam niekad ir šiaip sau neišduoda, išskirsiu tik tuos atvejus, kai iš aferistų perkami panašūs į dokumentus popieriai, norint juos panaudoti nelegaliais tikslais. Kad kilmės liudijimai būtų šuniukams išduoti – jų tėvai turi būti pripažinti tinkamais veisimui. Tai sprendžia ne dviejų kaimynų vakaruškoje susirinkusi „taryba“, o teisėtos kinologų organizacijos taisyklės. Be to, kiekvienai veislei yra taikomi tam tikri apribojimai ar reikalavimai. Gera kilmė yra tiek šuns savininko, tiek veisėjo garbės reikalas ir ilgamečio darbo įrodymas. Kiek galima lyginti neva kokybiškus nekilminguosius šuniukus su išties kilmingais? Ar kas surenka vadas 6-ių mėnesių apžiūrai? Kur fiksuojamas veislės brokas, psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimai? Labai lengva teigti, kad šie beveisliai yra sveiki ir protingi, juk niekas negali pamatyti toje pačioje vadoje gimusio bailiai agresyvaus klipatos. Dažnai taip nutinka, kad pirktas, kaip mėgsta įvardinti taupytojų viliotojai „sau“, šuo be kilmės liudijimo tampa didžiausia naujo šeimininko problema.

Paroda – tai ne tik titulų rinkimo vieta. Yra veisiami šunys ir su žemesniais įvertinimais nei puikiai, beje, kartais jų palikuonys būna labai aukštos kokybės. Argi nevertėtų apsilankyti parodoje ir pasiklausyti profesionalo nuomonės apie augintinį, arba sudalyvauti paklusnumo varžybose ir iškovoti jose pergalę, dėl sportinio intereso? (Priminsiu, kad ir varžybose dalyvauja tik šunys, turintys dokumentus, patvirtinančius jų kilmę).

Ar galima vadinti veisliniu šunimi tą, kuris tik iš išvaizdos truputį panašus, bet neturi tai įrodančių dokumentų? Tai yra veislės vardo vogimas. Tarkime, už tokias vagystes versle yra mokamos ženklios baudos. Matyt, ir kinologai greitai pateiks ieškinį ir pasuks teismų link, tuomet bus sustabdyti melo srautai, upeliais tekantys iš spaudoje bei internete talpinamų skelbimų. Veisėjos vardu, pilnai atsakydama už savo žodžius, galiu informuoti nežinančiuosius, tuos, kurie labai nori veislinio šuns ir atsakingai žiūri į savo svajonę, kad jį tikrai gaus. Tačiau teks išnaudoti visas galimybes bei variantus. Ir ne pinigai čia yra svarbiausi. Ir aš, ir mano kolegos šunų veisėjai visada pasinaudos kontrakto ar bendrasavininkystės galimybe vardan to, kad šuniukas gautų puikų, nuolat juo besirūpinantį šeimininką. Nebūkime akli, parsivesdami į namus DRAUGĄ!

Taigi, ką mes sužinome, pažvelgę į kilmės liudijimą? 

1. Organizacijos, kuri išdavė dokumentą, pavadinimą. 2. Lietuvos šunų veislės knygos numerį. 3. Tatuiruotės numerį, kuriuo pažymėtas šuo. 4. Šuns vardą, veislyno pavadinimą, gimimo datą, spalvą. 5. Veisėjo vardą, pavardę, adresą. 6. Tėvų, senelių, senolių vardus, titulus. 7. Tėvų, senelių, senolių darbinių savybių įvertinimus (sutrumpintus), išlaikytų egzaminų įvertinimus. 8. Tėvų, senelių, senolių HD (displazijos laipsnį), jei tyrimas buvo atliekamas pagal veislei taikomus reikalavimus. 9. Tėvų, senelių, senolių kraujo (DNA) tyrimo rezultatus, pagal veislei taikomus reikalavimus. 10. Identifikacijos numerį, parodantį, kad dokumentas pripažintas pasauliniu mastu.

Jei atidžiai rinksitės naująjį šeimos narį, kilmės liudijime surinktą informaciją dar keliskart pasitikrinsite internete, konsultuodamiesi su veislės specialistais, ir gausite puikų rezultatą."

Rasa Dykinaitė

"Šuns dokumentai parodo, kad mažiausiai trys jo protėvių kartos pagal eksterjerą, sveikatą ir psichiką atitiko visus jo veislės reikalavimus. Tai reiškia, kad jis būtent tas reikiamas savybes paveldėjo iš tėvų, senelių ir prosenelių. Tai reiškia, kad yra ganėtinai tiksliai prognozuojamas jo charakteris, o taip pat yra žinoma, kokias savybes jis perduos palikuonims.

Norint, kad veislė tobulėtų užuot išsigimusi, būtinai reikalinga veisimo atranka. Atranka vykdoma įvertinant parodose kiekvieno šuns eksterjerą, įvertinant jo psichiką bei darbines savybes, ir, ne mažiau svarbu – pagal kilmės dokumentus derinant veisiamų šunų kraujo linijas, siekiant išveisti maksimaliai sveikus ir gražius šunis.

Veisiant be dokumentų, visada gali atsitikti taip, kad ir šuniuko tėvas, ir motina turėjo tą patį senelį, kuris, pvz., buvo geno, nulemiančio aklumą 2 metų amžiuje, nešiotojas. Arba kitų ligų. Arba psichikos defektų. Taip gali atsitikti ir veisiant šunis su dokumentais, tačiau broko tikimybė nepalyginamai mažesnė. Geras veisėjas, studijuodamas šuns kilmės dokumentus, už kiekvieno protėvio vardo mato konkretų šunį su visom jo savybėm, o taip pat žino, koks šuo iš visų protėvių genų derinio gims dar po kelių generacijų. Tik tokių veisėjų dėka egzistuoja veislės. O tie, kurie daugina neva „veislinius“ šunis be dokumentų – iš esmės parazituoja ant veisėjų darbo rezultatų, tuo pat metu gadindami veislę.

Jūs tikriausiai žinote, kad gamtoje yra toks svarbus faktorius kaip natūralioji atranka, kurios dėka išlieka tik stipriausi, geriausiai prisitaikę individai, kurie perduoda savo savybes palikuonims. Gamta negailestinga, ji "išravi" visus silpnuosius iš populiacijos. Užtat visa rūšis išlieka ir klesti.

Žmonių sukurtoms veislėms natūralioji atranka turi tik minimalią įtaką. Todėl ir yra sukurti dirbtinės atrankos metodai, kurie formavosi ne vieną šimtmetį. Šie metodai toli gražu ne tokie žiaurūs kaip gamtoje - juk niekas nenaikina šunų, kurie turi nežymių defektų, nukrypimų nuo standarto. Užtenka ir to, kad jie tiesiog neveisiami. Veisiami tie, kurie atitinka tam tikrus kriterijus, t. y., yra žinomos kilmės, kad galima būtų pagal kraujus parinkti geriausiai tinkančią porą, turi eksterjerą, atitinkantį veislės standartą, neturi defektų, kuriuos galėtų perduoti palikuonims, yra sveiki fiziškai ir psichiškai."

Daiva D.

"Tai tikrai labai skaudi tema visiems kinologams, kurie užsiima vienos ar kitos veislės tobulinimu. Visų pirma norėčiau akcentuoti, kad mes ne prieš šunis – kiekvienas sutvėrimas yra vertas meilės ir rūpesčio, jis nekaltas, jog buvo į pasaulį paleistas neatsakingo daugintojo dėka. Taip pat nenoriu pasakyti, jog visi nekilmingi šunys blogi – anaiptol, jie taip pat gali būti nuostabūs šeimos draugai ir atsidavę savo šeimininkui augintiniai. Tiesiog noriu apginti veislės vardą.

Kas yra veislė? Tai žmonių selekcinio darbo rezultatas, darbo, kai žmogus domisi, kas yra ta veislė, kas jai būdinga. Kiekviena veislė turi jai būdingus fenotipinius požymius ir atitinkamą charakterį. Sakyčiau, labai nekorektiška pačiam spręsti, kiek tavo šuo atitinka standartą bent jau fenotipiškai. Paklauskit žmonių, nusiperkančių vat taip kalę su dokumentais ir užkėlusių ant jos kaimynų patiną, koks yra tos veislės standartas... Nemanau, kad kuris nors papasakos. Net jei abu tėvai dokumentuoti, jų šuniukai bus mišrūnai, nes jie neturi dokumento, patvirtinančio savo veislę, nes jų vaikai nebegalės turėti atitinkamos veislės palikuonių, o tai esminis dalykas selekcijoje. Tam, kad šuo galėtų turėti savo veislės palikuonių, jo išvaizda turi būti įvertinta parodoje atitinkamų veislės specialistų, kurie sprendžia, kiek vienas ar kitas individas atitinka standartą, kokie yra jo pliusai, kokie - minusai. Parodos - ne tam, kad ten atvestumėt šunį tik dėl "pakazuchos". Kai tos pačios veislės šunų kai kuriose parodose susirenka apie 1000, laimėtojas juk tik vienas. Kiti ateina įvertinimų - mažo lapuko su teisėjo pastabomis. Jis reikalingas tam, kad kažkas be pačio šeimininko – specialistas - įvertintų šunį, pasakytų jo trūkumus, į ką reiktų atsižvelgti ieškant partnerio, kad palikuonys kuo labiau atitiktų savo veislės standartą. Rimtose parodose yra reproduktorių konkursai - kur tėvas išveda savo palikuonis nuo skirtingų kalių, kad žmonės galėtų pasižiūrėti ir atitinkamai pagal gimusių vaikų kokybę parinkti partnerį savo kalei. Parodos yra visų pirma rimtas selekcinis renginys, veisėjų triūso įvertinimas ir tik po to show. Jei taip paniekinamai žiūrėsim į veisėjus ir parodas neliks per penketą metelių ir veislių, kurių taip godžiai kabinasi dažnas bedokumenčių šunų veisėjas ir tūlas pirkėjas.

Kai veisi šunis su dokumentais, eini į parodas, kad išgirstum ne kaimyno, o specialisto nuomonę apie savo šunį (kiek jis atitinka vokiečių aviganio standartą, ko trūksta), kai važinėji į Vokietiją daryti sveikatos tyrimų (jie privalomi veisliniams šunims), kai dresuoji bet kokiu oru šlapdamas iki triusikų, kai parduodi savo daiktus, kad nuvažiuotum pas norimą patiną ir pakergtum kalę, o ta lieka tuščia ir vėl tai darai, o tau parašo, kad šuns ten senelių seneliai buvo su dokumentais, tai palikuonys tikrai veisliniai - paima toks pyktis: vat kodėl tie senelių savininkai nepakėlė užpakalių ką nors padaryti, nesukišo savo pinigų, laiko, sveikatos ir tiesiog užkėlę kaimynų reksą ant kalės, pagamino vaikų ir visiems perša, kad jų šuniukai toki, kaip mano. Nu nei per kur. Jie gali būti nuostabiausi savo šeimos šunys, žaviausi, mylimiausi, bet jiems iki vokiečių aviganio trūko patvirtimų, kad jie išvaizda, judesiu, darbinėmis savybėmis ir sveikata yra tikri vokiečių aviganiai. Mažai? Patikėkit - labai daug. Tai yra piratavimas sąskaita žmonių, kurie daug darbo įdeda, kad visuomenė matytų, koks yra vokiečių aviganis, o kiti tuo bukai naudojasi.

Dabar norėčiau paaiškinti, kodėl pavojinga pirkti kai kurių veislių šunis be kilmės dokumentų, o ypač pavojinga, kai tėvai turi kilmės dokumentus, o šuniukai – ne: tam, kad vokiečių aviganiai susilauktų kilmingų šuniukų, jie turi gauti įvertinimus parodoje, jog jų išvaizda atitinka vokiečių aviganio išvaizdą (tam tikrai nebūtina laimėti), išlaikyti dresūros egzaminą, veislinę apžiūrą ir atlikti genetinės ligos displazijos tyrimą. Tad jei jums siūlo šuniukus be kilmės dokumentų, o savininkas sako, kad dokumentų nėra tik dėl to, jog nenorėjo dalyvauti „parodų cirke“ – jus apgaudinėja, o jūs rizikuojate gauti šuniuką, kurio tėvai neatitinka standarto, nedresuoti, yra per daug bailūs, agresyvūs ar serga displazija. Visokių šuniukų yra ir tarp kilmingų šunų, tačiau ten bent jau atliekama atranka. Tuo tarpu ką jūs sužinosite apie ankstesnius palikuonis nuo kalės, kuri veisiama be dokumentų, kur juos pamatysite? Ko gero, niekur, o jei ir pamatysite – niekada nežinosite ar jūsų neapgaudinėja. <...>
Įdomus dar faktas, jog kai per žinias skelbiama, kad vienos ar kitos veislės šuo apkandžiojo vaikus ar suaugusius, tai dažniausiai būna šuo be dokumentų – nereikėtų ir į tai užmerkti akių. Pagaliau, įsidėmėtina, jog pagal Lietuvos kinologų draugijos įstatus, jei veislyne išveisiama bent viena vada be kilmės dokumentų – veislynas uždaromas. Tas pats, jei patinas panaudojamas šuniukų vadai be dokumentų – jis pašalinamas iš veislinio darbo. Veislę patvirtina tik kilmės dokumentas, taip kaip jūsų pilietybę – įrašas pase. Taigi, joks save gerbiantis veisėjas ar žmogus, turintis vertingą šunį, nerizikuos savo geru vardu ir būsima veisimo perspektyva tam, kad sukurtų neveislinių šunų vadą. Matome, kad atpuola visi tikri veislės atstovai, galintys susilaukti veislinių palikuonių – kas gi lieka? Žinoma, visada yra išimčių, bet išimtis tik patvirtina taisyklę.

Živilė Čepulienė

<...>
FAKTAI:

-Dokumentai negarantuoja šuns kokybės - jie garantuoja kilmę.

-Dokumentus šuniukas arba turi arba ne - kalbos apie tai, kad juos galima "padaryti" vėliau yra bjaurus melas.

-Tai, kad abu tėvai turi dokumentus, o jų vaikai dokumentų neturi, greičiausiai reiškia tai, kad tėvai turi akivaizdžių nukrypimų nuo standarto, sveikatos ar psichikos problemų.

-Dokumentų kaina siekia maksimum 50 litų.

-Mėlynas skiepų Europasas nėra dokumentai.

-Excel‘inė lentelė ant balto popieriaus lapo nėra dokumentai.

-Šuniuką su jo kilmės dokumentais 'susieja' tatuiruotė arba implantuotas mikročipas.

 -Viena iš pagrindinių kinologinių organizacijų pasaulyje yra ( http://www.fci.be ) FCI, jos narė Lietuvoje ( http://www.kinologija.lt) LKD. -LKD dokumentų pavyzdys http://www.kinologija.lt/wp-content/uploads/2010/05/kilmes-dokumentu-pavyzdziai.pdf.

Kaip minėjau, kilmės dokumentai – tai informacija, tai ne garantijos.

Renkantis būsimą šunelį būkite sąmoningi, ir neskubėkite. Bendraukite su veisėjais, su augintojais, lankykitės parodose, varžybose, tyrinėkite kraujų linijas, domėkitės pačia veisle, nebijokite klausti. Paklauskite ir savęs, ko tikitės iš šuns? Gal jums su Vokiečių aviganiu net nepakeliui? Pasaulyje veislių daug ir geriausiai „veikia“ ir gražiausiai atrodo tie šeimininko ir šuns duetai, kuriuose šuo ir šeimininkas papildo vienas kitą. Kai jau turėsite atvirą atsakymą į šį klausimą, ir jei atsakymas bus teigiamas, bus lengviau ir rinktis.

Ir tada ta diena, kai mažas trepsintis keturkojis, vizgančia uodega ir rausvu, švelniu liežuvėliu bėgios po jūsų namus bus jau pakeliui.